M. K. Čiurlionio 145-ųjų metinių minėjimas Maskvoje
2020 m. rugsėjo 22 d. Maskvoje, Užsienio literatūros bibliotekoje buvo paminėtos lietuvių dailininko ir kompozitoriaus, garsaus Europos simbolizmo atstovo M. K. Čiurlionio 145-osios gimimo metinės. Vieta pasirinkta neatsitiktinai, nes Bibliotekos atriume stovi skulptoriaus A. Aleksejevo darbo Čiurlionio biustas, pastatytas 2003 m. Lietuvos ambasados kultūros atašė Juozo Budraičio pastangomis. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas ir laikinai Bibliotekos direktoriaus pareigas einantis Pavel Kuzmin. Minėjimo antrojoje dalyje buvo parodytas britų režisieriaus Roberto Mullano filmas „Laiškai Sofijai“. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Čiurlionio proanūkis pianistas Rokas Zubovas.
Likimas pašykštėjo Čiurlioniui laiko: jis mirė, būdamas 35-erių, o jo kūrybinė veikla nutrūko dar anksčiau. Nepaisant to, Čiurlionio meninis palikimas praturtino ne tik lietuvių, bet ir visą pasaulinę kultūrą: per nepilną dešimtmetį buvo sukurta 400 muzikinių kūrinių, apie 300 vienetų tapybos ir piešinių, prozos ir poezijos tekstų, publicistikos ir eksperimentinė fotografijos darbų.
Lietuvai Čiurlionis yra ypatingo pasididžiavimo šaltinis. Nuo 1906 m., kai jis nusprendė visą savo kūrybą skirti Lietuvai ir persikėlė į Vilnių, lietuvių menas įgijo tvirtą pagrindą, kurio dėka vystosi iki šiolei, o Čiurlionio kūrybos pripažinimas pasaulyje sustiprino ir Lietuvos vardo žinomumą. Minint Čiurlionio jubiliejų Rusijoje, svarbu atsiminti, kad pirmojo didžiulio pripažinimo jis sulaukė čia, Sankt Peterburgo meninėje aplinkoje, kur atsidūrė 1908 m. Padedamas Mstislavo Dobužinskio, Čiurlionis buvo priimtas į Menininkų draugiją, jo darbus eksponavo „Salonas“, o muzikinius kūrinius atlikdavo koncertų salėse. Kai 1910 m. įsikūrė „Meno pasaulio“ draugija, Čiurlionis buvo neakivaizdžiai į ją priimtas. Deja, tuomet jam buvo likę gyventi nepilni metai. Pirmojo pasaulinio karo metais Čiurlionio paveikslai atsidūrė Maskvoje, kur ilgai puošė poeto ir vertėjo Jurgio Baltrušaičio namų sienas. Pastarajam tapus pirmuoju Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Sovietų Rusijoje 1920 m., atsirado galimybė paveikslus sugrąžinti į Kauną. Taip simboliškai susikirto keliai dviejų garsiausių Rusijoje lietuvių menininkų, iki šiol išliekančių tvirtais dvi kultūras jungiančiais tiltais.
