Naujienos

2021 m. gruodžio 7 d.  Lietuvos ambasadoje Maskvoje įvyko režisierės, prodiuserės, Rusijos televizinės dokumentikos mokyklos atstovės, kino festivalių laureatės Lilijos Vjuginos dokumentinio filmo „Man nebaisu“ peržiūra ir aptarimas. Filmas pasakoja apie nacių okupuoto Vilniaus žydų getą, įkurtą Vilniaus senamiestyje 1941 m. rugsėjo 6 d. Filme taip pat yra nagrinėjamas ir prieštaringiausios geto asmenybės – Judenrato pirmininko, buvusio Lietuvos kariuomenės karininko Jakovo (Jokūbo) Genso – tragiškas likimas.

Renginyje dalyvavo Lietuvos ambasadorius Eitvydas Bajarūnas, taip pat režisierė Lilija Vjugina, mokslo ir švietimo centro „Holokaustas“ bendrapirmininkas, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto profesorius Ilja Altmanas, Rusijos visuomenės ir kultūros veikėjai, lietuvių bendruomenės nariai. Filmo peržiūroje taip pat sudalyvavo ir žodį tarė rašytoja, kino kritikė, politinė ir visuomenės veikėja, žmogaus teisių aktyvistė, centro „Holokaustas“ prezidentė, Rusijos žydų kongreso prezidiumo narė Alla Gerber.

Sveikindamas susirinkusią auditoriją, ambasadorius Eitvydas Bajarūnas pasidžiaugė, kad ambasada ir toliau tęsia 2020 metais pradėtą renginių ciklą, skirtą žydų istorijai, Holokausto tematikai, atminties išsaugojimui ir įprasminimui. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva yra pasirengusi kalbėti sudėtingais klausimais ir reflektuoti juos drauge su žydų tauta, supranta ir vertina žydų indėlį į Lietuvos ir pasaulio kultūrą.

Renginyje dalyvavusi režisierė Lilija Vjugina, pristatydama dokumentinį filmą, pabrėžė, kad dokumentinio kino kalba yra viena iš atminties kalbų, per kurią galima įprasminti istorines tragedijas ir jas pristatyti šiuolaikinei auditorijai bei drauge su ja ieškoti atsakymų į klausimus, reflektuoti apie Holokaustą.

Po filmo peržiūros, profesorius Ilja Altmanas kartu su auditorija aptarė Jakovo Genso vaidmenį ir likimą, padėjo vakaro svečiams geriau suprasti, kas jis, vis dėlto, buvo – budelis ar gelbėtojas. Žiūrovai turėjo galimybę įsitraukti į diskusiją, taip pat pasidalinti įspūdžiais apie filmą, užduoti klausimus filmo režisierei.

Šis ambasados renginys tapo dar vienu atspirties tašku ir tolimesnėms atminties kalbų paieškoms, diskusijoms apie tai, kaip kalbėti apie Europos žydų tragediją, kad pokalbis neiššauktų stingdančio siaubo, nevirstų pernelyg reliatyviais samprotavimais apie „istorijos sudėtingumą“, kaip kalbėti apie istorines tragedijas taip, kad išgirstų šiuolaikinis pasaulis.