Parodos „Kadišas medinėms Lietuvos sinagogoms“ atidarymas
Lietuva yra nebe vienintelė šalis, kurioje aptiksime medinių sinagogų. Keletas jų dar tebestovi Latvijoje ir Ukrainoje. Žodis „dar“ čia tinka, nes visų jų būklė – kritinė. Jei kai kurios mūrinės sinagogos pastaruoju metu susilaukė atsakingų institucijų dėmesio, tai medinės tebegriūva.
Tam yra daug priežasčių, viena svarbiausių: manymas, kad šis paveldas neaktualus. Nors dar tarpukariu žymus dailės istorikas Paulius Galaunė pastebėjo, jog sinagogų architektūra (jei kalbėtume tik apie ją) yra „ne kas kita, kaip lietuvių architektūros rutuliojimosi atgarsiai“.
Norėdamas atkreipti dėmesį į šio Lietuvos architektūros paveldo fenomeno būklę, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, vadovaujamas Levo Daumanto Todeso, rengia fotografijų parodą „Kadišas* medinėms sinagogoms“, kurioje užfiksuota tai, kas liko iš žydų maldos namų.
Medinės sinagogų Lietuvoje daugiausiai statyta baroko ir klasicizmo epochose. Šių pastatų tūriai ir fasadai turėjo bendrumų su dvarų rūmų ar svirnų fasadais. Seniausia medinė sinagoga, išlikusi iki šių dienų, stovi Pakruojyje. Ji priskiriama vertingiausioms išlikusioms medinėms sinagogoms.
